Būtent todėl, kad meniniai kūriniai istorinėmis temomis ir amžininkų bei įvykių dalyvių prisiminimai suteikia įsivaizdavimą apie psichologiją – apie epochos dvasią ir atitinkamai, apie visuomenės psichodinamiką – jie yra paklausūs, nors vienais ar kitais faktologijos aspektais gali būti istoriškai netikslūs (tačiau ta pati bėda dėl įvairių priežasčių kamuoja ir daugelį mokslininkų istorikų kūrinių). Todėl daugelis istorijos klausimų, nesuprantamų iš istorikų kūrinių, ignoruojančių socialinės psichologijos problematiką ir istorinio proceso tėkmę veikiant visuomenių psichodinamikai, tampa suprantami iš meninių kūrinių ir prisiminimų.

Todėl klausimas apie tai, kaip vertinti „alternatyviosios istorijos“ subkultūrą, mūsų dienomis politiškai aktyvus. Jeigu niekaip nevertinti, tuomet galima tapti „alternatyviosios istorijos“ pagrindu sukeltos politiškai aktyvios psichozės auka, kaip tai įvyko Ukrainoje: išgalvota „didžiųjų ukrų“ tautos istorija, įtvirtinta Ukrainos gyventojų potarybinių kartų psichikoje kaip tikroji praeitis[5], iššaukė visiškai realią socialinę katastrofą, kuri tęsis tol, kol „svidomizmo“ psichodinamika neišeikvos savo energijos potencialo... Ir tik po to, tai kas liks iš Ukrainos, susidurs su klausimais: kaip tai galėjo įvykti? kokią ateitį kurti ir kaip?

Tačiau Ukrainos tragedija – tai ne „alternatyviosios istorijos“ tinklapių lankytojų intelektualinis onanizmas, o rezultatas politinės technologijos, kaip išnaudoti socialinę psichozę, išaugintą polit-technologų pastangomis ant gyventojų nepasitenkinimo dabartimi bei istorine praeitimi pagrindo. Šių politinių technologijų esmę sudaro psichologams gerai žinomas išstūmimo mechanizmas: duotuoju atveju iš psichikos išstumiama reali istorinė praeitis, kuri pakeičiama pagrindo neturinčiomis „istorikų-alternatyvistų“ fantazijomis.

2. Tikroji istorinė praeitis, istorinis mokslas ir pastarojo istorijos koncepcijos, „alternatyvioji istorija“: ryšys su ateitimi

Apskritai, apgailestauti dėl pralaimėjimų ir socialinių katastrofų, įvykusių praeityje, bei fantazuoti kaip jų galima būtų buvę išvengti – yra natūralu istorija besidomintiems vaikams paauglystės amžiuje. Tačiau suaugusieji turi būti laisvi nuo tokio pobūdžio fantazijų, kadangi turi suprasti, kad priklausomybė nuo jų yra pavojinga didesnėmis – „ilgai grojančiomis“ nelaimėmis. Ir tam, kad būti laisviems nuo „istorikų alternatyvistų“ poveikio mūsų ateičiai, būtina suprasti, kaip iš tikrųjų vykusi istorija siejasi su skirtingais įsivaizdavimais apie ją.

Iš tikrųjų vykusi istorija visa pilnatve ir detalumu – tai visų be išimties kada nors Žemėje gyvenusių žmonių biografijų, su visomis jų detalėmis, visuma.

Atitinkamai yra neišvengiami istorijos suvokimo skirtumai, religinio ir ateistinio pasaulio supratimo pagrindu.

[Atitinkamai, prie bet kurio pasaulio supratimo būdo, istorinės praeities koncepcijos, pagimdytos istorijos mokslo, visuomet yra vienoks arba kitoks įvykių išrinkimas iš tikrosios istorijos visu jos pilnumu ir detalumu. Šiam išrinkimui būdingas tam tikras kiekis klaidų ir sąmoningo falsifikato, kaip pačių faktų, imamų atitinkamos istorinės praeities koncepcijos pagrindimui, patikimumo aspektu,[6], taip ir priežasties-pasekmės sąryšio nustatymo aspektu. ]

Kadangi istorijos varančioji jėga yra kultūriškai savitų visuomenių psichodinamika, o jos algoritmika ir tarpusavio santykis su Viešpaties Visaesybe sąlygojami žmonių dorovingumo, tai istorinė praeitis tikrai galėjo būti kitokia, jeigu praeityje būtų buvusi kitokia dorovė ir kitokie statistiniai gyventojų pasiskirstymai pagal psichotipų nomenklatūrą.

Atitinkamai, vienas ar kitas „sąlyginis istorijos linksnis“ galėjo realizuotis (t.y. būtų realizavęsi kitos objektyviai įmanomos istorinio proceso tėkmės galimybės), jeigu praėjusių kartų žmonės būtų galvoję apie Dievo Užmanymo tikslus ir apie atitikimą savo papročių, ketinimų ir etikos šiems tikslams, bei panaudotų valios pastangas tam, kad likviduoti neatitikimą su: „Nuo šio laiko Dievo Karalystė tegyvuoja ir kiekvienas savo pastangomis į ją įeina“ (Pagal Luką, 16:16); „Dievas nekeičia to kas vyksta su žmonėmis, kol žmonės patys nepakeičia savo sumanymų“ (Koranas, 13:11); „Istorinių reiškinių dėsningumas atvirkščiai proporcingas jų dvasingumui“[7] (V.O. Kliučevskis).

„Alternatyviosios istorijos“ subkultūros platintojai nesupranta šito paprasto istorinio-politinio dėsningumo. Pavyzdžiui, tam kad Rusija nugalėtų rusų-japonų kare, kaip minimum 50 metų iki jo Rusijoje turėjo įsiviešpatauti kitokia dorovė ir etika – labiau artimi teisingumui, negu tie, kurie susiklostė realiai istorinėje praeityje cholopų-ponų kulto baudžiavinės etikos epochoje. Tokiu atveju Rusijos imperijos visuomenės psichodinamika pagimdytų kitokią politiką, kitokias pagal savo organizavimą ir techninį aprūpinimą karines pajėgas, ir užpuolus Japonijai, esant tiems papročiams ir etikai, kurie buvo būdingi Japonijos imperijai toje epochoje, Japonija būtų buvusi sutriuškinta; arba karas išvis nebūtų įvykęs.

Tačiau „alternatyviosios istorijos“ šalininkai[8]ignoruodami šį dėsningumą perkelia savo demonizmą, apginkluotą mūsų epochos patikrintomis žiniomis bei iliuzijomis, į praėjusių epochų įvykių kontekstą ir nugali mūšiuose bei karuose, kurie istorinėje realybėje negalėjo baigti kitaip nei tai įvyko, dėl objektyvios psichodinamikos, sukurtos praėjusių kartų dar iki įvykių pradžios, ir dėl Dievo nenusišalinimo nuo to, kas ir kaip vyksta Žemėje. Kol jie užsiima tokiu intelektualiniu onanizmu, kažkas kitas formuoja visuomenės psichodinamiką (jos algoritmiką ir informacinę įkrovą) ir tuo pačiu programuoja ateitį. O intelektualinio onanizmo mėgėjai, besimėgaujantys įvairiomis „alternatyvios istorijos“ subkultūros formomis, turi visus šansus tapti šios psichodinamikos aukomis, kaip tai įvyko Ukrainoje, jeigu nesusivoks ir nenukreips savo pastangų pažinti priežasčių-pasekmių ryšius (tame tarpe ir nesocialinių – religinių ir noosferinių – dorovinių-etinių), kurie įvyko realioje istorinėje praeityje.

Vidinis TSRS Prediktorius

2015 m. liepos 26 – 29

Į lietuvių kalbą išvertė Laurynas Ragelskis

2017 m. vasaris

[1] Šią misiją sau pasiskyrė mūsų dienų banderovcų pasekėjai. Rusijoje šią „alternatyviosios istorijos“ versiją bandė stumti dar persitvarkymo metais, tačiau ji nesulaukė visuomenėje bent kiek polittechnologiškai reikšmingo palaikymo.

[2] Realioje istorijoje Jutlando mūšis įvyko 1916 metų gegužės 31 – birželio 1 dienomis. Anglams turint dvigubą jėgos persvarą, vokiečiai sugebėjo paskandinti beveik dvigubai daugiau negu paskandino anglai, todėl vokiečiai mūšio nugalėtojais laiko save. Tačiau vokiečiai nesugebėjo sutriuškinti Grand-flyto ir įsiviešpatauti jūroje, dėl ko anglai šių kautynių nugalėtojais irgi laiko save.

[3] Žr. TSRS VP analitinius užrašus „CŽV operacija „Baltasis eržilas“ – antroji holivudinio filmo „Raudonojo Spalio medžioklė“ serija?“ (2013 m.).

[4] Pavyzdžiui, prisiminimai apie rusų-japonų karą: V.V. Veresajevas „Japonijos kare“ (В.В.Вересаев «На японской войне»). V.I. Semionovas „Atlygis“ (В.И.Семёнов «Расплата»).

Tarybinės epochos memuarai pralaimi ankstesnių epochų memuarams, kadangi praėjo tiesioginę ir netiesioginę cenzūrą, nutaikytą paslėpti nemalonius reiškinius ir faktus, įvykusius praeityje.

[5] Tik vienas pavyzdys: istoriškai patvirtinta, kad rusų kalboje „miestas“ – tai „gorod“; ukrainiečių kalboje „miestas“ – tai „misto“. Ukrainos teritorijoje yra Užgorodas, Mirgorodas, Novomirgorodas, Volynės Novogrodas, tačiau nėra nei Už-misto, nei Mir-misto, nei Novomir-misto, nei Volynės Novomir-misto, nei jokių kitų struktūriškai analogiškų pavadinimų. Ir tai ne rezultatas imperinės priverstinės „didžiųjų ukrų“ rusifikacijos politikos rezultatas, o realūs, istoriškai Ukrainos paveldėti miestų pavadinimai, suteikti jiems praeityje jų gyventojų kalba – to laikmečio rusų kalba, o ne kažkokia „senovės ukrainiečių“, nuo kurios, atseit vėliau atsipumpuravo rusų kalba. Tai yra, Ukrainos toponimika užfiksavo kelis šimtmečius vykusios gyventojų derusifikacijos pėdsakus.